Dagnė ir Karolis per šešerius savo meilės ir pasiruošimo vestuvėms metus, sugebėjo užgyventi didžiausią turtą – 3 nuostabius ir mylimus vaikučius, 1 super dailiomis rudomis garbanomis pasipuošusį šunėką, jaukius namus ir daug draugų. Kai jau gyvenimas duoda tiek daug gero, belieka tik iškelti puikią šventę ir ištarti santuokos įžadus. Vieną šiltą ir saulėtą, besibaigiančios vasaros rytą, jie taip ir padarė.
Santuokos registravimo ceremonijoje dalyvavo tik jaunieji ir jų liudininkai, o visi svečiai tuo metu rinkosi į Dagnės vaikystėje pamiltą mišką Vilniuje. Jau pačioje vestuvių planavimo pradžioje tapo aišku, kad ši šventė bus unikali ne tik savo vieta, bet ir konceptu. Vestuvių popietė – štai kas laukė visų į mišką atvykstančių svečių. Šioje šventėje nebuvo vedėjo, atlikėjų ar padavėjų, bet to visai ir netrūko. Miške dailiai paruošėme poilsio saleles svečiams prisėsti, gausiai skanumynais nukrovėme užkandžių stalą. Dviejų, dangų remiančių pušų prieglobstyje, įkūrėme sveikinimų ir fotosesijos zoną, bei pažymėjome takelius pačių jaunųjų rankomis gamintomis rodyklėmis.
Na, bet geriausiai viską apibūdinti gali tik patys jaunieji. Štai kokios buvo Dagnės mintys praūžus vestuvių šventei:
„Niekada nebuvau iš tų mergaičių, kurios jau vaikystėje žino, kokia bus jų vestuvinė suknelė, šventė, net vyras, bet tokios vestuvių dienos, kokia buvo mūsų, linkiu visoms toms svajojančioms mergaitėms. Įtampos neliko nuo pat tos minutės, kai kartu sėdome į mašiną ir išvažiavome. Mėgavomės diena ir įspūdžiais, kokių niekada nebuvo ir nebus. Miško aikštelė buvo siurprizas mums. Galutinio vaizdo nebuvome matę ir nežinojome, kas mūsų laukia. Kai ėjome tuo kankorėžiais nubarstytu miško taku, jautėme, kad einame namo. Gamta laimino mūsų santuoką, oras buvo tobulas, miško fauna klegėjo, mūsų svečiai bendravo ir juokėsi ir mes įžengėme į savo šventės vietą. Kai pamatėme tuos staliukus, suoliukus, staltieses, gėlių puokšteles, paparčių krūmus, vaišių stalą, dekoracijas, plevenančias kvepiančiame ore, apėmė toks geras graudulys dėl grožio, dėl to, kad viskas buvo taip, kaip norėjome. Jautėmės namuose, buvome ten, kur norėjome būti, su tais, su kuriais gera. Kvėpavome sakais, vaiakščiojome po samans, skanavome, ragavome, bendravome. Nebuvo jokio plano, todėl mūsų vestuvinė popietė nevalingai išsitęsė iki vakaro. Išsipildė sapnas, ta diena iš pasakos tarsi buvo, tarsi ne. Bet į ją vis galime sugrįžti vartydami nuotraukas, kurios kaip pasakų knyga mums sako, kad mes ten irgi buvome, alų midų gėrėme, burnoje neturėjome, nes rūpėjo meilė ir draugystė.”
Monika
Už nuotraukas dėkojame Redijus