Šį kartą papasakosiu apie Moniką ir Giedrių bei vėjuotą jų meilės priesaikų dieną. Retai kada nerimauju dėl oro sąlygų per vestuves, tačiau tuomet tikrai bijojau! Tą savaitgalį, kai turėjo vykti nuostabios Monikos ir Giedriaus vestuvės, per Lietuvą keliavo pikta vėjų šutvė ir siaubė viską, kas tik pasitaikydavo jų kelyje. Naktį prieš vestuves beveik nemiegojau, nes vos išgirdus vėjo gūsių simfoniją žvelgiau į telefoną ir su nerimu laukiau nuotakos tėčio skambučio, sakančio, jog paviljonas neatlaikė audros. Tačiau, mūsų maldos buvo išgirstos ir sulaukus ryto, vėjai išvaikė debesis, pasirodė saulė ir nors trumpam tapo ramiau.
Vestuvės turėjo vykti Monikos tėvelių kieme, kur tėtis daug metų puoselėjo žalią veją, mama rūpinosi gėlėmis ir kur jie abu užaugino nepakartojamą dukrą Moniką. Tas kiemas – tai ne tik terpė, kurioje yra gera šeimyniškai leisti vasaros vakarus, tačiau ir nuostabi erdvė didelei vestuvių šventei surengti. Kur kitur gali būti taip gera ir jauku, kaip basomis trypti ant savos žolės?
Tėveliams užleidus savąjį kiemą, jame iš anksto pastatėme skaidrų paviljoną, pakabinome šimtus lempučių, pakvietėme visus visus jaunavedžių mylimus žmones ir surengėme unikalią vestuvių šventę. Joje skambėjo gyva muzika, stalai buvo nukrauti burnoje tirpstančiomis gėrybėmis, pirmą kartą mūsų istorijoje buvo atvertas tikras nuotakos kraitis, netrūko svečių juoko ir laimės ašarų, o viską vainikavo šokiai iki aušros. Monikos ir Giedriaus meilės neišgąsdino jokios vėtros. Labai linkime, jog jų gili ir tyra meilė vienas kitam atlaikytų dar ne vieną gyvenimo vėjų iššūkį, kad matydami gražų savo šeimų pavyzdį ir patys susikurtų sau pačius jaukiausius namus, kur jau jų vaikai norės iškelti savas vestuves.
Už foto dėkojame: Vadim Fasij ir Verslo foto.