Vestuvių sezonui įpusėjus nejučia užklumpa lengvas liūdesys. Ir nors labiau už viską džiaugiuosi, pavykusiomis šventėmis, laimingomis poromis ir patenkintais svečiais, tačiau viduje prasiveria šiokia tokia tuštuma. Manau, kad teks paaiškinti kodėl taip nutinka, kad negalvotumėte, jog mane darbų įkarštyje ištiko ku – kū fazė 🙂
Planavimo procese tenka itin intensyviai bendrauti su vestuves švęsiančiomis poromis. Kartais net šeimos nariai negauna tiek dėmesio, kiek jo skiriama mano jaunavedžiams. Juk pokalbiams ir susirašinėjimams skiriamos valandos tirpsta taip greitai, planuojant svarbiausią gyvenimo šventę. Idėjos generuojasi bet kuriuo paros metu ir įkvėpimo ieškoma visur. Tas metas – užburiantis!
Vestuvėms praūžus, staiga ateina trumpas ramybės periodas. Pora po poros keliauja tyrinėti pasaulio, džiaugtis nauju šeimyniniu statusu ir kurti bendros ateities, o aš sėdu prie kompiuterio, aprašau jų meilės dienas ir sentimentaliai it senutė džiaugiuosi vartydama vestuvines nuotraukas. Esu laiminga iki dangaus, kad kiekvienas vestuvinis sezonas padovanoja man artimų sielų, su kuriomis lengva ir linksma bendrauti net ir po vestuvių. Nekantraudama laukiu ir ateities iššūkių, naujų pažinčių, būsimų jaunųjų svajonių ir lūkesčių.
Po netikėto jausmų pliūpsnio ir vėl kimbu į darbus. Ant nosies dar tiek daug gražių švenčių, kurioms reikia atlikti baigiamuosius planavimo darbus. Pažadu pasidalinti savo darbo vaisiais ir meilės kupinomis savo jaunųjų istorijomis bei švenčių nuotraukomis.
Jei ir Jūs ketinate tuoktis, rašykite man laišką, svajokime ir planuokime drauge. Aš Jūsų laukiu su plačia šypsena ir atvira širdimi, tad draugaukim! 🙂
Nuotrauka iš Pinterest.